Premjera. Iga Gańczarczyk, Anna Smolar. PAUKŠČIAI, rež.Anna Smolar

Pjesę išvertė Ignas BEITSAS ir Artur ZAPALOWSKI

Naujajame spektaklyje prancūzų-lenkų režisierė Anna Smolar, anksčiau LNDT pristačiusi spektaklį „Sulėtintai“, nagrinėja manipuliacijos ir dominavimo mechanizmus darbo vietoje ir įkvėpimo semiasi iš Holivudo aktorės, Alfredo Hitchcocko filmų žvaigždės Tippi Hedren memuarų, išleistų 2016 m.

„Suraskit šitą merginą“, – įsakė A. Hitchcockas, kai pamatė ją televizijos reklamoje. Anuomet niekam nežinomą modelį Tippi jis iškart pakvietė dirbti kartu ir išgarsino suteikęs jai ikoniškus Melanės Daniels (filmas „Paukščiai“) ir Margaret Edgar (filmas „Marnė“) vaidmenis. Hitchcocko santykiai su Hedren buvo daugialypiai: jis tapo jos mokytoju ir mentoriumi, bet kartu kontroliavo kiekvieną žingsnį, kišosi į jos asmeninį gyvenimą, izoliavo nuo kitų. 

Spektaklis yra subjektyvi filmo „Paukščiai“ kūrimo rekonstrukcija. Pasitelkdami grėsmingų ir laukinių sutvėrimų figūras, kūrėjai pabrėžia nesaugių santykių dinamiką, kurią mūsų visuomenėse įsišakniję toksiški modeliai padaro įmanomą, ir pristato heroję, atsisakiusią aukos vaidmens.

„Dabar gyvename švytuoklės svyravimo laiku, kai sunkiai iškovotas šūkis „Mano kūnas – mano pasirinkimas“ yra priešpriešinamas su „Tavo kūnas – mano pasirinkimas“, grasinant pakeisti abipusio sutikimo sampratą ir pagrindinę kiekvieno žmogaus teisę apsispręsti dėl savo kūno. Šio konflikto kontekste pasakojame istoriją apie sisteminį mobingą, pilkąją zoną ir jos pasekmes psichinei ir fizinei sveikatai, bet taip pat apie atsparumą, kurį sukuria kolektyvinis palaikymas.

Visi scenoje esantys aktoriai reprezentuoja įvairiapuses Tippi versijas – taip pakaitomis mesdami iššūkius mūsų suvokimui apie tai, kas atlieka aukos ir engėjo vaidmenis. Jie taip pat pasirodo kaip paukščiai, ar liudininkai, kviesdami atsisakyti binarinio #metoo suvokimo, dažniausiai nukreipto į  „engėjas-auka“ duetą. Ar liudytojas irgi kaltas? Kada mes labiau linkę veikti, o kada mažiau?“, – svarsto spektaklio kūrėjai.

„Paukščiai“  pasakoja nelinijinę istoriją apie vienatvę ir solidarumą, kvestionuoja deliuzinius įsitikinumus, kad svajonės legitimizavo smurtą. Kiek kainuoja šis emancipacijos procesas? Ir koks yra sielvartas, atsisakius vėl ir vėl kartoti seną scenarijų?

Spektaklis kuriamas bendradarbiaujant su Adomo Mickevičiaus Institutu Lenkijoje: