„Tol toli“ – tai patyriminė kelionė po Vilniaus senąjį teatrą, kviečianti į intymų susitikimą su teatro istorija, atmosfera. Fragmentiška, iš teatro darbuotojų pasakojimų įrašų, archyvinės medžiagos ir muzikos nuausta dramaturgija užpildys ypatingas, paprastai neprieinamas teatro erdves ir ves toliau nei matoma plika akimi. Leis teatrą patirti. Tiek pastato geografiją, tiek jame įsigėrusius skirtingus istorinės ir asmeninės atminties sluoksnius.

Jono Basanavičiaus gatvėje ant kalvos stūksantis teatras yra tarsi įmigęs mamutas ar kentauras, besiblaškantis laiko pervartų, santvarkų, istorijos labirinte. Pastatas pabus, prabils, bylos jums, apie jus. Galėsite būti viso to liudininkai. Abejonių nėra – nustebsite. Spektaklis įjungs visus 5 žmogaus pojūčius: regą, klausą, uoslę, lytėjimą, skonio receptorius. Tapsite teatru, istorija, kentauru, o šie taps jumis.

Vilniaus senojo teatro pastatas 1912-1914 m. tuometinėje Pohuliankos gatvėje iškilo Hipolito Korwin-Milewskio, grafienės Klementinos Tiškevičienės, spaustuvininko ir intelektualo Felikso Zawadskio, Mieczysławo Bogdanowicziaus iniciatyva, iš miesto gyventojų suaukotų lėšų. Tiesa, panašių teatrų Europoje XX a. pradžioje buvo gausu, visgi šis teatras Lietuvos kontekste yra išskirtinis – vienas seniausių, o šiemet skaičiuoja jau 111 metus. Istorinių virsmų kontekste teatre susitikdavo, prasilenkdavo ir lenkų, ir lietuvių, ir rusų menininkų kūryba, sienos girdėjo turbūt visas Vilniaus gatvėse skambėjusias kalbas. Šis teatras – tai Lietuvos ir Vilniaus istorijos ląstelė, jos DNR.

Spektaklio dramaturgija sudaryta iš dokumentinės medžiagos – liudijimų fragmentai, sakiniai, iš jų suklijuotas poetinis koliažas, balsai tarsi kalbasi tarpusavyje. Muzikinė koncepcija remiasi lauko įrašo (field recording) perdirbimo principu: iš senų spektaklių garso įrašų (tekstai, muzika), teatro darbuotojų interviu įrašų formuojamas naujas, šiuolaikiškas garsovaizdis, pasitelkiant ir šiuolaikinius elektroninės, gyvos muzikos instrumentus. Scenografija – pats pastato interjeras, jame esantys objektai, senų spektaklių elementai, nurašyti kostiumai, dekoracijų, archyvinės medžiagos artefaktai – stalas, fotografija, šviestuvas...

„Norisi pakviesti žiūrovą į tam tikrą atminties meditaciją. Tuo pat metu paklausti, kodėl mes prisirišame prie tam tikros praeities, koks mūsų santykis su praeitimi? Kiekvienas istorinis tarpsnis įrašė į šią erdvę savo pėdsaką, savo balsą. Bet kieno atmintis čia dominuoja? Kas ir kaip pasirenka, ką prisiminti, o ką pamiršti? Kaip pastatas, kuriame egzistavo skirtingi teatrai, tapo ne tik kultūrinio gyvenimo centru, bet ir kovų dėl atminties lauku?“ (Mantas Jančiauskas)

Kiekvienas žiūrovas po teatrą keliaus individualiai, po erdves klaidžios vienui vienas. Tai padaryti padės virtualus vedlys, ausinės, technologijos. Nepasiklysite. Šiuo atveju, labirinto gale tikrai yra išėjimas.

///

Mantas Jančiauskas (1992 m.) – jaunosios kartos menininkas, 2018 m. baigė teatro režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas – Gintaras Varnas), vaidino kine. Eksperimentuoja su skirtingomis meno formomis, ieško naujų būdų perteikti sceninę realybę, ypatingą dėmesį skiria dokumentikai, įvietinto (site-specific) teatro formatui ir technologijų integracijai, kuri leidžia plėsti tradicinio teatro patirtį bei suvokimo ribas. Kūryboje jautriai tiria socialines temas, išsiskiria inovatyviu požiūriu į teatro realybę. Ligšioliniai M. Jančiausko darbai („Dreamland“, „Glaistas“, „Vaidina Marius Repšys“, „Portalas“, „Ekskursija“, „Drebėjimai“, „Vedami“) susilaukė pripažinimo, tapo teatro įvykiais.

* Перевод описания выполнен автоматически. Возможны неточности. Обязательно проверяйте описание мероприятия на сайте билетного магазина при покупке билетов.

Гость

Отправить